Geografijos ir kraštotvarkos katedra

Profesoriaus Česlovo Kudabos atminimas gyvas

Profesorius Česlovas Kudaba, Aukščiausiosios Tarybos posėdis.

   Kviečiame pažiūrėti LRT/HD TV 2019 m. kovo 9 d. laidoje "Pradėk nuo savęs" (ved. D. Juočerytė) rodytą dokumentinį filmą apie iškilų geografą profesorių Česlovą Kudabą, kuriam šiemet būtų sukakę 85-eri. Turime galimybę vėl išgirsti jo balsą ir idėjas, prisiminti geografą, profesorių - smalsų ir jautrų žmogų, atidų žemės ir žmonių klausytoją, studentą, tyrinėtoją, dėstytoją, aktyvų Sąjūdžio veikėją, AT narį ir Nepriklausomybės akto signatarą.
   Filme kalba doc. dr. Daina Galvydytė, VU CHGF GI Geografijos ir kraštotvarkos katedros doc. dr. Regina Prapiestienė, Rūta Baškytė, Lietuvos Geografų draugijos prezidentė Genovaitė Kynė, prof. Libertas Klimka, Birutė Valionytė ir kt. 
   Įrašą galite rasti čia: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013714735/pradek-nuo-saves

Prof. Vidmantas Daugirdas 1967 – 2019

R. Šilagalio nuotr.

2019 m. vasario 17 d. netekome šviesios ir stiprios dvasios Žmogaus, kuris negailėjo savęs, savo energijos visoms žmogiškai atviroms iniciatyvoms tiek moksle, tiek gyvenime. VU CHGF Geomokslų instituto kolektyvas nuoširdžiai užjaučia jo šeimos narius ir artimuosius.
V. Daugirdas gimė 1967 m. spalio 3 d. Pagėgiuose, Šilutės rajone. Nuo 1975 m. jis gyveno Viešvilės miestelyje, kurio dideliu patriotu išliko visą gyvenimą. 1985 m. Vidmantas baigė Smalininkų vidurinę mokyklą, o 1992 m. – Vilniaus universitetą, kur įgijo geografo specialybę. Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti šioje aukštojoje mokykloje, kurioje 1997 m. apgynė geografijos krypties daktaro disertaciją „Lietuvos teritorinio administracinio suskirstymo istorinė geografinė analizė“ (vad. prof. P. Kavaliauskas). 1998 m. Vidmantas Daugirdas pradėjo mokslininko karjerą įsidarbinęs Geografijos instituto Regioninės geografijos skyriuje. Nuo 2012 m. jis dirbo Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos institute vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigose.
Vidmanto Daugirdo domėjimosi laukas buvo labai platus: gyventojų geografija, kultūros geografija, Lietuvos teritorinio administracinio suskirstymo raida, politinė geografija. Jo mokslinis palikimas gausus – tyrimų rezultatai paskelbti daugybėje publikacijų, mokslo konferencijų, viešų paskaitų. V. Daugirdas taip pat buvo geografijos vadovėlių aukštosioms ir vidurinėms mokykloms autorius.
Ypatingo V. Daugirdo dėmesio pastaraisiais metais sulaukė Lietuvos retai apgyventų teritorijų raidos problemos, kurios buvo nagrinėjamos ir jo redaguotoje knygoje „Lietuvos retai apgyventos teritorijos“. Pastaruoju metu jis rengė naujausią knygą, nagrinėjančią regioninius gerovės skirtumus Lietuvoje.
Vidmantas Daugirdas buvo VU profesorius, ilgus metus dėstė studentams, buvo jų ypač mėgiamas ir gerbiamas. Profesorius vadovavo studentų baigiamiesiems ir reikšmingiems mokslui daktaro darbams.
Vidmantas buvo aistringas žvejys, mėgo lankytis gamtoje, keliauti. Jis ypatingai mėgo muziką, pats grojo gitara ir dainavo. Yra sukūręs dainų pagal H. Radausko ir kitų poetų eiles. Studijų laikais dalyvavo Filologijos rudens renginyje ir tapo laureatu. Buvo aktyvus Atgimimo Sąjūdžio dalyvis, Savanoriškų krašto apsaugos pajėgų savanoris.
Lietuvos mokslo bendruomenė neteko iškilaus mokslininko, pedagogo, draugo. Jo idėjų, patarimų ar tiesiog gero žodžio mums visiems nuo šiol labai trūks.

Kolegos ir bičiuliai

Netekome brangaus kolegos – profesoriaus Vytauto Valentos

Prof. Vytautas Jurgis Valenta

2019 vasario 27 d. netekome brangaus kolegos – profesoriaus Vytauto Valentos.

Vytautas Jurgis Valenta gimė 1931 m. balandžio 20 d. Lazdijų rajono Vainiūnų kaimo žemdirbio šeimoje. Anksti neteko tėvų. Mokėsi Vainiūnų pradžios mokykloje, Leipalingio gimnazijoje ir Seirijų progimnazijoje, kurią labai gerais pažymiais baigė 1950 m. Tais pačiais metais įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą. Studijas baigė su pagyrimu 1955 m. Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo instituto aspirantūroje ir Maskvoje tęsė per studijas pamėgtus miškų entolomoginius tyrimus. Šioje mokslo srityje profesorius buvo žymus ne tik Lietuvoje, bet visoje Sovietų Sąjungoje. 1960 m. jis apgynė kandidatinę disertaciją „Pušies liemenų kenkėjai ir kovos priemonės su jais Lietuvos TSR sąlygomis“. 1967-1983 m. vadovavo Lietuvos miškų instituto Miškų apsaugos skyriui, aktyviai dalyvavo mokslinėje ir gamybinėje veikloje, bendradarbiavo su daugeliu miškų institutų iš kitų respublikų. 1979 m. apgynė antrąją (habilitacinę) disertaciją tema „Lietuvos spygliuočių medynų entomokompleksai ir miško apsaugos priemonių sistemos principų parengimas“. Nuo 1980 m. pradėjo dirbti Vilniaus universitete, 1986 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Gelbėdamas nuo sunaikinimo, jis neatlygintinai vadovavo Kauno zoologijos sodui 1990-1991 m. Nuo 1980 iki 1991 m. buvo VU Gamtos fakulteto Zoologijos katedros vedėju. 1991-2009 m. jis dirbo Zoologijos, Hidrologijos ir klimatologijos bei Geografijos ir kraštotvarkos katedrose, kur skaitė miškų entomologijos, zoogeografijos, hidrobiologijos, ekologijos, biogeografijos, miškotvarkos dalykų paskaitas. Buvo miškų bestuburių zoologijos, geografų studentų Ekogeografinės praktikos biogeografinės dalies vadovas. Jam vadovaujant apginta daugiau nei 40 diplominių darbų.Vytautas Jurgis Valenta gimė 1931 m. balandžio 20 d. Lazdijų rajono Vainiūnų kaimo žemdirbio šeimoje. Anksti neteko tėvų. Mokėsi Vainiūnų pradžios mokykloje, Leipalingio gimnazijoje ir Seirijų progimnazijoje, kurią labai gerais pažymiais baigė 1950 m. Tais pačiais metais įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą. Studijas baigė su pagyrimu 1955 m. Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo instituto aspirantūroje ir Maskvoje tęsė per studijas pamėgtus miškų entolomoginius tyrimus. Šioje mokslo srityje profesorius buvo žymus ne tik Lietuvoje, bet visoje Sovietų Sąjungoje. 1960 m. jis apgynė kandidatinę disertaciją „Pušies liemenų kenkėjai ir kovos priemonės su jais Lietuvos TSR sąlygomis“. 1967-1983 m. vadovavo Lietuvos miškų instituto Miškų apsaugos skyriui, aktyviai dalyvavo mokslinėje ir gamybinėje veikloje, bendradarbiavo su daugeliu miškų institutų iš kitų respublikų. 1979 m. apgynė antrąją (habilitacinę) disertaciją tema „Lietuvos spygliuočių medynų entomokompleksai ir miško apsaugos priemonių sistemos principų parengimas“. Nuo 1980 m. pradėjo dirbti Vilniaus universitete, 1986 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Gelbėdamas nuo sunaikinimo, jis neatlygintinai vadovavo Kauno zoologijos sodui 1990-1991 m. Nuo 1980 iki 1991 m. buvo VU Gamtos fakulteto Zoologijos katedros vedėju. 1991-2009 m. jis dirbo Zoologijos, Hidrologijos ir klimatologijos bei Geografijos ir kraštotvarkos katedrose, kur skaitė miškų entomologijos, zoogeografijos, hidrobiologijos, ekologijos, biogeografijos, miškotvarkos dalykų paskaitas. Buvo miškų bestuburių zoologijos, geografų studentų Ekogeografinės praktikos biogeografinės dalies vadovas. Jam vadovaujant apginta daugiau nei 40 diplominių darbų.
Prof. V. Valenta yra 15 monografijų autorius ir bendraautorius, spaudoje paskelbė per 380 mokslinių straipsnių, pateikė 31 rekomendaciją ir pasiūlymą gamybai, yra dviejų išradimų bendraautorius.
Profesoriaus mokslinė ir pedagoginė veikla buvo deramai vertinama: 1990 m. ir 1996 m. jis buvo išrinktas Lietuvos Mokslų akademijos nariu ekspertu, yra gavęs daug apdovanojimų, medalių, garbės raštų. Jis buvo aktyvus visuomenininkas – Gamtos apsaugos, Lietuvos entomologų draugijų narys, įvairių mokslo žurnalų redakcinių kolegijų narys. 
Greta plačios profesinės, mokslinės ir visuomeninės veiklos, profesorių prisimename kaip mielą ir artimą žmogų, kasdien kolegoms skleidusį gerą nuotaiką, optimizmą. Jau išleidę į pensiją, vis laukdavome jo apsilankymų Geografijos ir kraštotvarkos katedroje, kuriai profesorius paskyrė savo paskutiniuosius karjeros metus. Visi pasigesime jo šypsenos, kiekvienam dovanoto dėmesio, padrąsinančių palinkėjimų. Visada ilgėsimės mūsų brangaus kolegos!
Parengta pagal paties prof. V. Valentos gyvenimo aprašymą (Valenta V. J. (2011). Bibliografijos rodyklė 1955-2011.)

Pasaulinė pelkių diena!

Ežeras aukštapelkėje. Nuotr. Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas

Šiandien minima Pasaulinė pelkių diena! Prieš 48 metus, vasario 2 d. Irano mieste Ramsare buvo pasirašyta tarptautinė sutartis – Ramsaro konvencija. Jos tikslas – sustabdyti pelkių ekosistemų nykimą ir užtikrinti jų apsaugą. Pagal šią konvenciją 105 valstybėse saugomos visos pasaulinės reikšmės pelkingos vietovės, tarp kurių ir 7 iš Lietuvos, užimančios beveik 66,000 ha.
Pelkės – svarbi visos Žemės dalis, visuomenės ir gamtos istorijos šaltinis, suteikiantis informacijos daugeliui tyrimų. Lietuvoje pelkėjimą skatino tam palankios klimatinės sąlygos – taip jos mūsų krašte tapo neatsiejama kraštovaizdžio dalimi, poledynmečio gamtos istorijos metraščiu.
Pelkės prisideda prie viso hidrografinio tinklo būklės ir klimato kaitos reguliavimo, gerina vandens kokybę. Jos sugeria žmogui kenksmingas medžiagas – sunkiuosius ir spalvotuosius metalus, radioaktyvias medžiagas, naftą ir naftos produktus, toksiškas dujas. Pelkėse sukaupiama apie 10 proc. gėlo vandens resursų, formuojasi durpės, sapropelis, gitija, o per ilguosius geologinius amžius iš organinių junginių tam tikrose pelkinėse sąlygose randasi anglis, nafta, dujos.
Nors pelkėse negali gyventi žmonės, jos yra puiki gyvenamoji aplinka daugybei rūšių.

Teksto autorės: Berta Bartašiūnaitė, Giedrė Godienė.