VU geografų-kraštotvarkininkų tyrimai ir įžvalgos – Lietuvos vystymosi vizijos iki 2030 metų dalis
iš kairės pusės prof. dr. Darijus Veteikis, prof. habil. dr. Paulius Kavaliauskas, doc. dr. Jonas Volungevičius ir doc. dr. Ričardas Skorupskas
2019 m. sausio 24 d. specialiame forume pristatyta Aplinkos ministerijos organizuojamo Lietuvos Respublikos bendrojo plano esamos būklės ir tarpsektorinė analizė, šalies raidos koncepcijos rengimo metodika bei tolimesni planavimo etapai, vyko plano koncepcijos formavimui skirtos diskusijos.
Planą rengiančioje „Taem Urbanistai“ vadovaujamo konsorciumo komandoje kraštovaizdžio ir ekosistemų dalį atlieka VU CHGF Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedros vedantieji kraštovaizdžio analizės ir planavimo specialistai – doc. dr. Ričardas Skorupskas, prof. dr. Darijus Veteikis ir doc. dr. Jonas Volungevičius.
Kraštovaizdžio kaitos tendencijos. Veikime išvien su gamta! Sprendžiant apie vystymosi sritis ir mastus, turime įvertinti įvairiapusį teritorijų potencialą, suprasti kraštovaizdyje vykstančių bendrųjų gamtinių ir socialinių procesų mechanizmus ir nustatyti tendencijas, – sakė R. Skorupskas, pristatydamas drauge su kolegomis atliktą kraštovaizdžio, ekosistemų ir gamtos vertybių būklės Lietuvoje 2002-2017 metais analizę su gausia vizualine medžiaga.
VU CHGF GI geografų tyrimų duomenimis, 1995-2018m laikotarpyje šalyje labiausiai teritoriškai išplito kraštovaizdžio ekologines galias silpninantys deforestizacijos (miškų biomasės mažėjimo dėl kirtimų), kultūrinio kraštovaizdžio kokybę ir mozaikiškumą mažinantys renatūralizacijos (savaiminio apžėlimo) ir intensyvios agrarizacijos (pievų ir ganyklų suarimo) reiškiniai.
Bendras Lietuvos teritorijos natūralumas didėja, tačiau atskiruose regionuose ir nedideliuose plotuose žmogaus veiklos intensyvėja. Šiandien šalies kraštovaizdžio struktūra nuo apskaičiuotos vidurkinės optimalios yra nutolusi – nustatytas apie 10% gamtinių teritorijų trūkumas, o agrarinių žemių turime apie 13% per daug. Įvairios ūkinės veiklos plotai 1995-2018 m. labiausiai išaugo Vilniaus-Kauno regione ir Pietryčių Lietuvoje, Šiaulių ir Klaipėdos rajonuose, o mažiausiai – Šiaurės vakarų, Šiaurės rytų Lietuvoje ir kitose pasienio rajonuose.
Ar gera mūsų kraštovaizdžio būklė? Ar neimame iš gamtos daugiau, nei ji gali duoti? Geografai teigia, kad, įvertindami natūralias kraštovaizdžio gebas išsaugoti stabilumą, labiau tausoti turėtume ekologiškai jautrias kalvotas teritorijas, kur reikėtų didesnius plotus palikti gamtai.
Vis intensyviau žemės ūkiui naudojamos molingų Vidurio Lietuvos ir Sūduvos lygumų ekosistemos yra nuskurdusios dėl dirvožemio organinės medžiagos išplovimo, itin mažų natūralių teritorijų ploto. Fizinės ir cheminės erozijos paveiktose dirvose derlingumas sunaikinamas ilgiems šimtmečiams ir per artimiausius metus jokios intervencinės agrotechninės priemonės jau negalės užtikrinti net esamo iš jų gaunamos produkcijos kiekio (o, pavyzdžiui, Sūduvos aukštumose erozijos paveikta net 60 % dirbamos žemės). Dėl intensyvaus žemės ūkio naudmenų tręšimo didėja pasklidoji žemės ūkio tarša – net apie 61 % šiose teritorijose esančių upių, upelių, ežerų, tvenkinių būklė yra bloga.
Didesniam ekologiniam stabilumui užtikrinti Lietuvos miškingumas turėtų būti ne mažesnis kaip 35 % (2018 m. - 33,5%) ir turėtų pasiskirstyti tolygiau (pavyzdžiui, miškai dabar užima tik 10,7% Šilutės, 10,9% Vilkaviškio, 14,2% Kalvarijos, 15,3% Marijampolės savivaldybių ploto). Didėjant plynų kirtimų apimtims degraduoja atskirų miškų ekosistemos. ES finansinių instrumentų pagalba daugiausiai miškų buvo įveista ne ten, kur jų labiausiai trūko – tiriamu laikotarpiu blogėjo didesnį geoekologinį potencialą turinčių gamtinio karkaso teritorijų būklė.
Vertinant estetiniu požiūriu, būdami lygumų kraštas turime ribotus natūralius „paveikslo komponavimo“ išteklius – ypač raiškius daugiaplanius vaizdus formuojantys kompleksai apima tik 14% šalies teritorijos.
Lietuvos saugomų teritorijų plotas (17,64% šalies ploto) yra artimas Europos Sąjungos rekomenduojamam. Įsteigus jau suplanuotas, saugomų teritorijų plotas padidėtų dar 2,71 %. Šios ypač vertingos vietovės patiria įtampas, susijusiais su ūkinių miškų kirtimais, dėl jų vykstančia sparčia medynų rūšine bei amžiaus kaita, urbanizacija.
Vieta lemia galimybes. Po bendrųjų pristatymų vyko diskusijos, kokios yra gyvybingo kraštovaizdžio savybės ir koks turėtų būti apsaugos ir naudojimo santykis skirtingų tipų kraštovaizdžiuose įvairiuose Lietuvos regionuose.
Papildydama Doc. R. Skorupsko pristatytus optimalaus – gyvybingo – kraštovaizdžio kriterijus (įvairus, produktyvus, gebantis savaimingai vystytis, socialiai ir ekonomiškai atraktyvus ir aktyvus), R. Baškytė priminė etines nuostatas – kalbėti apie kraštovaizdį kaip mūsų atmintį, namus, identitetą ir jausti atsakomybę ne tik už savo, bet ir ateities kartas. Doc. J. Volungevičius tuo tarpu akcentavo, kad Lietuva – žemės ūkio kraštas – turėtų nustoti manyti, kad „žemė gali būti „gyva vaistais“ ir daugiau dėmesio skirti moderniam tausojančiam ūkininkavimui“.
Neabejotina, kad ilgalaikėje perspektyvoje gyvybingo kraštovaizdžio palaikymas, tausojimas duoda žymiai didesnę naudą ir reikalauja mažesnių investicijų.
Formuojant Lietuvos erdvinę viziją iki 2030 m. reikalingas visuminis žmogaus ir gamtos sąveikos –kraštovaizdžio – suvokimas. Globalių pokyčių fone antropoceno epochos žmogus turi keisti antropocentrinį mąstymą į ekosisteminį. Ūkinių veiklų ir apsaugos balanso paieška – vienas iš reikšmingų šių dienų pasaulio iššūkių, kuriam geografai yra gerai pasiruošę.
Aktyvūs tyrėjai, įvaldę modernias duomenų apdorojimo GIS technologijas ir metodikas, įgytas rengiant savivaldybių bendruosius planus, VU CHGF GI geografai doc. dr. Ričardas Skorupskas, prof. dr. Darijus Veteikis ir doc. dr. Jonas Volungevičius sėkmingai tęsia prof. A. Basalyko, prof. Č. Kudabos kraštotvarkines idėjas. Prof. habil. dr. Pauliaus Kavaliausko mokiniai perima didelę mokytojo patirtį rengiant pačius įvairiausius teritorijų planavimo dokumentus (tame tarpe – ir šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos bendrąjį planą (profesorius buvo šio darbo mokslinis vadovas)). Vadovaujant prof. P. Kavaliauskui, minėta mokslininkų grupė su kitais dirbo rengiant Lietuvos kraštovaizdžio studiją (2006) ir LR aplinkos ministro patvirtintą Nacionalinį kraštovaizdžio tvarkymo planą (2015), kurio sprendinius numatoma integruoti į šiuo metu rengiamą Lietuvos 2030 erdvinę viziją.