Kelionė į geležies miestą – kelionė į praeitį
(Kelionės po Ukrainą įspūdžiai: geležies miestas ir žmonės)
Jau antrus metus iš eilės VU Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedroje kartu su Geografijos studijų programos II k. studentais buvo organizuota dar netradicinė bet jau įprasta mokomoji – pažintinė turizmo ir rekreacinės geografijos praktika, kuri šiemet vyko Ukrainoje, viename iš stambiausių ir reikšmingiausių Dniepro srities miestų – Kryvyj Rih‘e. Kelionėje, vykusioje spalio 1 - 7 d. autobusu per Baltarusiją. Dalyvavo 23 geografijos 2-o kurso studentai, 2 dėstytojai ir 2 vairuotojai. Informaciją apie studentų vizitą ukrainietiškai rasite čia.
Spalio 1 d. Vilnius – Baltarusija – Ukrainos pasienis - Irpin
Viskas prasidėjo dar vasarą, geomorfologijos ir topokartografijos praktikos metu, kuomet dėstytojas užsiminė, jog yra galimybė praktikos metu išvykti į Ukrainą. Tada visa tai atrodė kažkur toli, už kalnų, tačiau spalio 1- ają dieną, po kelių savaičių intensyvaus pasiruošimo, mes jau kelyje į Ukrainos pietus...
„Kiekviena išvyka tarsi išmėginimas kiekvienam joje dalyvaujančiam, galimybė visomis juslėmis prisiliesti ir pajusti prie nežinomo, geriau pažinti savo aplinkinius, giliau suprasti save, galiausiai pasisemti tame stiprybės ir entuziazmo, tam, kad atkakliai ir džiaugsmingai judėtume savo pasirinktu keliu“ - šiais dėstytojo žodžiais, mes pradedame kelionę.
Su geromis nuotaikomis Lietuvos - Baltarusijos pasienyje laukiame savo eilės patikrai, palydėdami Lietuvos gerus kelius. Pirmąją kelionės dieną Baltarusijoje aplankėme vieną iš seniausių ir reikšmingiausių LDK miestų Naugarduką, Nesvyžiaus pilį ir jos didingas menes.
Spalio 2 d. Kijevas – Umanė
Ryte, iš vakariniame Kijevo priemiestyje esančios Irpin gyvenvietės vietiniu transportu vykstame į Kijevą. Giliausiai pasaulyje įrengtu metro pasiekę centrą skirstomės grupelėmis ir skubame pamatyti bei susipažinti su pagrindiniais lankytinais miesto objektais. Regime įspūdingus miesto parkus, nuo aukštų Dniepro slėnio šlaitų atsiveriančią miesto panoramą, didingus paminklus, įstabaus grožio Soborus. Taip pat nejučiomis lyginame didingą Ukrainos upę Dnieprą su gimtosios šalies upelėmis. Artėjant vakarui išvykstame apie 200 km piečiau, link Umanės kitos nakvynės vietos.
Studento Karolio mintimis užbaigiame šią dieną ir nekantriai laukiame ateinančios: „Kelionė į Ukrainą leido suprasti sovietinį gyvenimą. Nepaisant pamatytų gražių vietovių bei gamtos kūrinių juos užgožė gamyklų daroma tarša bei jų statiniais darkomas šalies profilis. Supratau jog Lietuvoje gyvenimas yra švaresnis, gražesnis ir liberalesnis.“
Spalio 3 d. Umanės Sofijos parkas – Kryvyj Rihas
Po sočių pusryčių keliaujame į vieną iš 7 Ukrainos stebuklų vadinamą Sofijos dendrologinį parką. Ten netikėtai sutinkame lietuviškų šaknų turinčią gidę, kuri sutinka mums atskleisti parko atsiradimo, ir jo grožio kūrimo istoriją, ekskursiją pirmą kartą vedant lietuvių kalba. Šis parkas įkurtas daugiau nei prieš du šimtmečius mylimai žmonai graikei Sofijai turtingo lenkų magnato Stanislovo Potockio. Parke išvydome jo vasaros rezidenciją, šioms vietoms būdingus masyvius granito luitus, dirbtinius slenksčius bei skardžius nuo kurių virsta kriokliai, amžinuosius fontanus. Taip pat grožėjomės visoje teritorijoje augančiais ir parko kūrėjus menančiais augalais, kurių parke yra virš 3 tūkstančių skirtingų rūšių. Pasigrožėję Ukrainos stebuklu keliaujame pagrindinio kelionės tikslo link – į ilgesnio sustojimo vietą Kryvyj Rih‘ą, kuris yra gausiame geležimi regione, jis - svarbus transporto, kalnakasybos ir plieno gamybos centras. Pasiekti miestą vairuotojams buvo iššūkis, nes paskutinieji šimtas kilometrų iki miesto buvo išskirtinai nekokybiški ir įsimintini. Atvykę apsigyvenome pedagoginio universiteto studentų bendrabučiuose.
Spalio 4 d. Kryvyj Rih‘as
Po jau tradiciniais tapusių sočių pusryčių Kryvyj Rih‘o pedagoginio universiteto valgykloje, keliaujame į didžiausią ir giliausią Europos karjerą, kuriame stebime geležies rūdos išgavimo procesą. Stebimės dirbinės reljefo formos mastu. Sužinojus, kad per penkiasdešimt jo egzistavimo metų išimta daugiau kaip 1,5 mlrd.t medžiagos, įspūdis dar labiau padidėja. Po to važiuojame į muziejų, kuris įrengtas įmonės eksploatuojančios karjerus iniciatyva. Jame išsamiai papasakojama apie geležies rūdos gavybos, sodrinimo, lydimo procesus, darbuotojus nusipelniusius įmonės veikloje, demonstruojami galutiniai perdirbtos geležies rūdos produktai. Vėliau važiuojame į vieną iš didžiausių Europoje metalurgijos įmonių, kuri priklauso pasaulinei korporacijai Arcelor Mittal. Kokso gamybos ceche turime galimybę pasijusti tikrais darbininkais – apsirengiame specialius kostiumus, užsidedame šalmus ir kvėpavimo kaukes. Stebime, kaip akmens anglys kaitinamos aplinkoje be deguonies virsta į koksą, stebime, kaip iš gamyklos kyla juodi dūmai sumišę su vandens garais, iš kurių pradeda lašnoti murzinais, ar netgi juodais lašeliais.
Studentas Martynas dalinasi dienos įžvalgomis: „Pamačius Ukrainą, lietuviai suprastų kaip toli mes pažengėm nuo sovietmečio. Šalis nustebino savo kainomis, tačiau žvelgiat plačiau galima įžvelgti posovietinę Lietuvą iki 2000m. Kryvyj Rih‘o karjerai kažkas lyg iš fantastikos srities, atrodo, kad kasamasi į pasaulio centrą. Kijevas labai gražus miestas, beveik europinio lygio (trūksta ženklų turistams anglų kalba).“
Spalio 5 d. Kryvyj Rih‘as
Kryvyj Rih‘o nacionalinio pedagoginio universiteto Geografijos ir turizmo katedros vedėjas Vladimiras Kazakovas aprodo apleistus karjerus ir šachtas. Lipame į dirbtinį iš nepanaudotos rūdos atliekų per ilgus dešimtmečius supiltą apie 80 m. aukščio pylimą, nuo kurio atsiveria įspūdinga miesto gyvenamųjų ir pramoninių rajonų panorama, karjeras, taip pat metalurgijos pramonės funkcionavimui strategiškai itin svarbus geležinkelio tiltas. Sužinome, ir akivaizdžiai suvokiame, jog miestas nusidriekęs palei požeminę „geležies gyslą“, išsidėstęs greta karjerų ir požeminių rūdos eksploatavimo vietų - šachtų. Šie vaizdai sukėlė labai įvairias emocijas, studentė Kotryna dalinasi savais įspūdžiais: „Labai sukrėtė kasamų karjerų dydis. Žmogus yra tiek daug pasiekęs, sukūręs tokias išmanias technologijas, jog gali tokiu mastu išnaudoti gamtinius išteklius. Taip pat svarbus miesto ekologinės situacijos klausimas, į jį nelabai kas kreipia dėmesio metalurgijos pramonėje: atliekos pilamos į milžiniško mąsto sąvartų kalnus, teršiami vandens telkiniai, keičiamos ir po žeme slepiamos upių vagos, upėse konstatuojama labai stipri eutrofikacija.“
Teko pabuvoti prie vieno iš švariausių dirbtinės kilmės ežero, kuris atsirado savaime apleidus išeksploatuotą granito karjerą. Būtent jame patekome į smėlio ir dulkių audrą. Didesne dalimi tai kalnakasybos pramonės sąlygotas reiškinys. Dieną užbaigėme geologų dirbtuvėse, kuriose pamatėme kaip ir kokiomis sąlygomis apdirbami daugiau kaip 200 šiose vietose randamų uolienų ir mineralų rūšių, šlifavimo metu atskleidžiant natūralų jų grožį, suteikiant meninę vertę.
Spalio 6 d. Kryvyj Rih‘as – Brovary (Kijevo rytinis pakraštys)
Šią dieną mes leidomės į mokomąsias šachtas, kuriose mes sužinojome kaip dirba šachtininkai, pamatėme jų darbo prietaisus ir įrangą. Sužinojome kaip šachtininkai elgiasi ištikus pavojingoms situacijoms (pvz.: kai įvyksta gaisras), kokias būdais skaldomos uolienos ir kaip jos išgabenamos iš šachtos. Atsisveikinę su mus globojusiais vietiniais geografais kupini įspūdžių išvykome namų link. Studentė Jurga pasidalina savo įspūdžiais: „Vienintelis dalykas gyvenime, kuris iš tiesų praturtina yra kelionės. O kelionės su būriu grupiokų ir dėstytojais dar labiau praturtina ir mokslo prasme. Šios kelionės metu, turėjome puikią galimybę aplankyti šalis ir vietas į kurias taip paprastai nenuvyksi. Jos metu galėjome išmokti daug pamokų: aplankytų miestų istorijos, šalių, karjerų, įmonių, keliavimo kartu su dideliu būriu žmonių, kur kiekvienas turi skirtingus principus ir norus, kelionių organizavimo peripetijų, mokėjimo prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Didžiąją dalį praleidome Kryvyj Rih‘e, kuris sukelia dviprasmiškus jausmus. Didingi karjerai, urbanistinio miesto panorama gniaužia kvapą, tačiau kartu kelia ir liūdnus jausmus. Kiek daug žmogus gali niokoti natūralų kraštovaizdį, perkasti upes, iškasinėti naudingąsias uolienas vardan to, kad jam gyventi būtų patogiau. Lietuvoje, kur neturime tokių didelių pramonės miestų, lengva pamiršti metalurgijos pramonės kainą… O ten užterštas vanduo ir oras kasdienybė, pakilus vėjui nuo karjerų nešiojamos dalelės sukelia smėlio audras, vyrai aukoja savo sveikatas giliose šachtose nematydami saulės šviesos… Ukraina nuostabi šalis, kurios dar daug liko neaplankyta, tačiau tikiu, kad iš šios kelionės kiekvienas grįžo paaugęs ir dar ilgai iš atminties neišdils įspūdžiai, patirti nuotykiai, matyti vaizdai bei sutikti žmonės.“
Spalio 7 d. Brovary – Minskas – Vilnius
Su pilnais lagaminais lauktuvių, tęsiame kelionę namų link. Lygiai vidurnaktį privažiavę Minską dar suspėjame pėsčiomis prabėgti keliomis centrinėmis gatvėmis, aplankyti miesto centre esančią pergalės aikštę su obelisku. Ilgai netrukus pradedame judėti Vilniaus link. Tačiau likus 100 km iki Lietuvos sienos netikėtai bet nuotaikingai keletą valandų lūkuriuojame šalia autobuso ir akivaizdžiai stebime sprogusių padangų keitimo procesą. Galiausiai po pasienio procedūrų Vilnių pasiekėme tik ryte.
Ši kelionė kiekvienam paliko daug įspūdžių. Nemažai sužinojome apie metalurgijos pramonę, bent iš dalies pamatėme Ukrainos kultūrinį gyvenimą ir kiekvienas susidarėme pilnesnį įspūdį apie šią šalį. Studentė Agota dalinasi savaisiais: „Daug visko buvo. Drįsčiau teigti, kad objektai kurių važiavome apžiūrėti, neatsvėrė to, kokią realybę lankytose šalyse pamatėme. Infrastruktūrą, mentalitetą, kultūrą, požiūrį į gamtą (kas mums, geografams, labai svarbu). Tikrai turėjome ką lyginti - Baltarusija-Ukraina-Lietuva. Galėjome palyginti ir savais "turime nedaug" lyginant su Kryvyj Rih'e esančiais žemės turtais, bet "mes didžiuojamės, ką turime". Manau, kiekvienas sau išvadas pasidarė pats. Aš manau, jog turime daugiau nei patys galime kaskart įžvelgti, ir ne tik pinigų atžvilgiu. Į tai įeina ir mūsų teigiama linkme kintantis požiūris aplinkos atžvilgiu, jos saugojimas, kultūrinis gyvenimas, lietuvių šiltumas. Ne padlaižiavimas, o būtent šiltumas! Ukrainoje per praleistas dienas nepastebėjau nei dirbtinės, nei tikros šilumos. Noriu tikėti, kad tai tik klaidingas priimtas stereotipas.
Kelionė atvėrė ir mus pačius, kaip ir įprasta, kelionėse nutinka tokie dalykai, tačiau šįkart ypač. Buvome priversti susimąstyti apie moralę, vertybes, mus pačius, aplink esančius. Daug žmonių atsivėrė. Net jei ir neigiama prasme, buvo verta. Kelionė buvo nuostabi.“
Straipsnio autorės: Reda Šaulytė ir Barbora Rimeikaitė
Fotografijos: Barbora Rimeikaitė