Aktualijos
VU geografų-kraštotvarkininkų tyrimai ir įžvalgos – Lietuvos vystymosi vizijos iki 2030 metų dalis
iš kairės pusės prof. dr. Darijus Veteikis, prof. habil. dr. Paulius Kavaliauskas, doc. dr. Jonas Volungevičius ir doc. dr. Ričardas Skorupskas
2019 m. sausio 24 d. specialiame forume pristatyta Aplinkos ministerijos organizuojamo Lietuvos Respublikos bendrojo plano esamos būklės ir tarpsektorinė analizė, šalies raidos koncepcijos rengimo metodika bei tolimesni planavimo etapai, vyko plano koncepcijos formavimui skirtos diskusijos.
Planą rengiančioje „Taem Urbanistai“ vadovaujamo konsorciumo komandoje kraštovaizdžio ir ekosistemų dalį atlieka VU CHGF Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedros vedantieji kraštovaizdžio analizės ir planavimo specialistai – doc. dr. Ričardas Skorupskas, prof. dr. Darijus Veteikis ir doc. dr. Jonas Volungevičius.
Kraštovaizdžio kaitos tendencijos. Veikime išvien su gamta! Sprendžiant apie vystymosi sritis ir mastus, turime įvertinti įvairiapusį teritorijų potencialą, suprasti kraštovaizdyje vykstančių bendrųjų gamtinių ir socialinių procesų mechanizmus ir nustatyti tendencijas, – sakė R. Skorupskas, pristatydamas drauge su kolegomis atliktą kraštovaizdžio, ekosistemų ir gamtos vertybių būklės Lietuvoje 2002-2017 metais analizę su gausia vizualine medžiaga.
VU CHGF GI geografų tyrimų duomenimis, 1995-2018m laikotarpyje šalyje labiausiai teritoriškai išplito kraštovaizdžio ekologines galias silpninantys deforestizacijos (miškų biomasės mažėjimo dėl kirtimų), kultūrinio kraštovaizdžio kokybę ir mozaikiškumą mažinantys renatūralizacijos (savaiminio apžėlimo) ir intensyvios agrarizacijos (pievų ir ganyklų suarimo) reiškiniai.
Bendras Lietuvos teritorijos natūralumas didėja, tačiau atskiruose regionuose ir nedideliuose plotuose žmogaus veiklos intensyvėja. Šiandien šalies kraštovaizdžio struktūra nuo apskaičiuotos vidurkinės optimalios yra nutolusi – nustatytas apie 10% gamtinių teritorijų trūkumas, o agrarinių žemių turime apie 13% per daug. Įvairios ūkinės veiklos plotai 1995-2018 m. labiausiai išaugo Vilniaus-Kauno regione ir Pietryčių Lietuvoje, Šiaulių ir Klaipėdos rajonuose, o mažiausiai – Šiaurės vakarų, Šiaurės rytų Lietuvoje ir kitose pasienio rajonuose.
Ar gera mūsų kraštovaizdžio būklė? Ar neimame iš gamtos daugiau, nei ji gali duoti? Geografai teigia, kad, įvertindami natūralias kraštovaizdžio gebas išsaugoti stabilumą, labiau tausoti turėtume ekologiškai jautrias kalvotas teritorijas, kur reikėtų didesnius plotus palikti gamtai.
Vis intensyviau žemės ūkiui naudojamos molingų Vidurio Lietuvos ir Sūduvos lygumų ekosistemos yra nuskurdusios dėl dirvožemio organinės medžiagos išplovimo, itin mažų natūralių teritorijų ploto. Fizinės ir cheminės erozijos paveiktose dirvose derlingumas sunaikinamas ilgiems šimtmečiams ir per artimiausius metus jokios intervencinės agrotechninės priemonės jau negalės užtikrinti net esamo iš jų gaunamos produkcijos kiekio (o, pavyzdžiui, Sūduvos aukštumose erozijos paveikta net 60 % dirbamos žemės). Dėl intensyvaus žemės ūkio naudmenų tręšimo didėja pasklidoji žemės ūkio tarša – net apie 61 % šiose teritorijose esančių upių, upelių, ežerų, tvenkinių būklė yra bloga.
Didesniam ekologiniam stabilumui užtikrinti Lietuvos miškingumas turėtų būti ne mažesnis kaip 35 % (2018 m. - 33,5%) ir turėtų pasiskirstyti tolygiau (pavyzdžiui, miškai dabar užima tik 10,7% Šilutės, 10,9% Vilkaviškio, 14,2% Kalvarijos, 15,3% Marijampolės savivaldybių ploto). Didėjant plynų kirtimų apimtims degraduoja atskirų miškų ekosistemos. ES finansinių instrumentų pagalba daugiausiai miškų buvo įveista ne ten, kur jų labiausiai trūko – tiriamu laikotarpiu blogėjo didesnį geoekologinį potencialą turinčių gamtinio karkaso teritorijų būklė.
Vertinant estetiniu požiūriu, būdami lygumų kraštas turime ribotus natūralius „paveikslo komponavimo“ išteklius – ypač raiškius daugiaplanius vaizdus formuojantys kompleksai apima tik 14% šalies teritorijos.
Lietuvos saugomų teritorijų plotas (17,64% šalies ploto) yra artimas Europos Sąjungos rekomenduojamam. Įsteigus jau suplanuotas, saugomų teritorijų plotas padidėtų dar 2,71 %. Šios ypač vertingos vietovės patiria įtampas, susijusiais su ūkinių miškų kirtimais, dėl jų vykstančia sparčia medynų rūšine bei amžiaus kaita, urbanizacija.
Vieta lemia galimybes. Po bendrųjų pristatymų vyko diskusijos, kokios yra gyvybingo kraštovaizdžio savybės ir koks turėtų būti apsaugos ir naudojimo santykis skirtingų tipų kraštovaizdžiuose įvairiuose Lietuvos regionuose.
Papildydama Doc. R. Skorupsko pristatytus optimalaus – gyvybingo – kraštovaizdžio kriterijus (įvairus, produktyvus, gebantis savaimingai vystytis, socialiai ir ekonomiškai atraktyvus ir aktyvus), R. Baškytė priminė etines nuostatas – kalbėti apie kraštovaizdį kaip mūsų atmintį, namus, identitetą ir jausti atsakomybę ne tik už savo, bet ir ateities kartas. Doc. J. Volungevičius tuo tarpu akcentavo, kad Lietuva – žemės ūkio kraštas – turėtų nustoti manyti, kad „žemė gali būti „gyva vaistais“ ir daugiau dėmesio skirti moderniam tausojančiam ūkininkavimui“.
Neabejotina, kad ilgalaikėje perspektyvoje gyvybingo kraštovaizdžio palaikymas, tausojimas duoda žymiai didesnę naudą ir reikalauja mažesnių investicijų.
Formuojant Lietuvos erdvinę viziją iki 2030 m. reikalingas visuminis žmogaus ir gamtos sąveikos –kraštovaizdžio – suvokimas. Globalių pokyčių fone antropoceno epochos žmogus turi keisti antropocentrinį mąstymą į ekosisteminį. Ūkinių veiklų ir apsaugos balanso paieška – vienas iš reikšmingų šių dienų pasaulio iššūkių, kuriam geografai yra gerai pasiruošę.
Aktyvūs tyrėjai, įvaldę modernias duomenų apdorojimo GIS technologijas ir metodikas, įgytas rengiant savivaldybių bendruosius planus, VU CHGF GI geografai doc. dr. Ričardas Skorupskas, prof. dr. Darijus Veteikis ir doc. dr. Jonas Volungevičius sėkmingai tęsia prof. A. Basalyko, prof. Č. Kudabos kraštotvarkines idėjas. Prof. habil. dr. Pauliaus Kavaliausko mokiniai perima didelę mokytojo patirtį rengiant pačius įvairiausius teritorijų planavimo dokumentus (tame tarpe – ir šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos bendrąjį planą (profesorius buvo šio darbo mokslinis vadovas)). Vadovaujant prof. P. Kavaliauskui, minėta mokslininkų grupė su kitais dirbo rengiant Lietuvos kraštovaizdžio studiją (2006) ir LR aplinkos ministro patvirtintą Nacionalinį kraštovaizdžio tvarkymo planą (2015), kurio sprendinius numatoma integruoti į šiuo metu rengiamą Lietuvos 2030 erdvinę viziją.
Geografų forume – apie bevardžius vandens telkinius, šiuolaikines pamokas ir žemėlapių kalbą
2018 m. gruodžio 7 dieną Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakultete (VU CHGF) vyko jau 7-asis, tradicinis geografų forumas „Geografija: mokslas ir edukacija“. Geografijos mokytojai, mokslininkai, studentai ir visi besidomintys diskutavo apie geografijos aktualumą, mokslą ir ....komunikaciją.
„Kinta mūsų susitikimų statusas, anksčiau jis vadinosi nacionaline moksline konferencija, dabar – forumu, viešąja konsultacija. Nekinta tik mūsų susitikimų imlus pavadinimas Geografija: mokslas ir edukacija. Jame užkoduota pagrindinė idėja – jungti mokslą (geografiją) ir jo edukaciją, tiek bendrojo ugdymo, tiek aukštojoje mokykloje; skatinti akademikų ir mokytojų bendravimą.
Taip jau nutiko, kad mokslininkų ir mokytojų darbo rezultatų vertinimo kriterijai yra skirtingi, o tai atitolino viena nuo kitos šias profesines bendruomenes. Vis dėlto, esame vienoje valtyje ir vieni nuo kitų tampriai priklausomi”, – pradėdamas forumą sakė dr. Zigmas Kairaitis.
VU CHGF Geomokslų instituto direktorius prof. dr. Egidijus Rimkus pasidžiaugė galįs vis dažniau pasveikinti geografijos mokytojus M. K. Čiurlionio gatvėje esančiame Institute. Jis priminė, kad jau 2019 m sausio 25 d. čia vyks antrasis Geomokslų olimpiados turas, o balandžio mėnesį – nacionalinis Č. Kudabos vardo geografijos konkursas.
Šiuolaikinė – į aktualijas orientuota – pamoka
dr. Simonas Šabanovas
Šiaurės licėjuje mokytojo ir VU CHGF bei Fizikos fakulteto dėstytojavimo darbą derinantis dr. Simonas Šabanovas forume skaitė pranešimą apie šiuolaikinę geografijos pamoką. Kokia ji? Pasak jo, stebint pamokas tapo akivaizdu, kad per dažnai mokiniams liepiama įsisavinti teorinę medžiagą, o tada ją įtvirtinti pratybose. Ir taip pamoka iš pamokos. Juk tai nuobodu. Todėl pranešėjas siūlo skatinti mokinių aktyvumą ir leisti jiems geografijos žinias pritaikyti problemų sprendimui.
„Skaitmenines technologijas pasitelkiamos siekiant vaizdžiai pateikti medžiagą, tačiau svarbiausia šiuolaikinėje pamokoje – į aktualijas orientuotas geografija, kūrybiška pamokos struktūra“, – kalbėjo dr. S. Šabanovas.
Ar vadovėliuose yra klaidų?
doc. dr. Rolandas Tučas
VU CHGF doc. dr. Rolandas Tučas yra mėgiamas studentų ir geografijos mokytojų už įdomius politikos, demografijos aktualijų komentarus. Šiame forume jis užsibrėžė pagaliau ištaisyti klaidingai vartojamus terminus „anklavas/eksklavas", sukritikavo vadovėliuose dažnai naudojamą anklavo pavyzdį – Dieveniškes. Pasak pranešėjo, Dieveniškės yra pusiau anklavas.
CHGF Geomokslų instituto geografijos ir kraštotvarkos katedros lektorė dr. Giedrė Godienė moderavo baigiamąją diskusiją. Ji ragino apgalvoti, kaip atrodo geografijos komunikacija veiksme? Kaip drauge svarstome apie žinias ir prasmes, vertybes, patirtis, metodus ir formatus, dalijamės lyderystę ir atsakomybes, ugdome gebėjimus, užduodame klausimus, švenčiame bendruomeniškumą ir ... virstame komanda, ieškančia, kas yra bendra mūsų visų žinutė tiems, kas rinksis būti geografais?
Dr. Giedrė Godienė priminė, kad šis, beveik 70 dalyvių sulaukęs forumas yra graži prieš metus toje pat auditorijoje vykusio susibūrimo pavadinimu „Apie geografijos žinių galią“ tąsa: geografų bendruomenė nuosekliai eina tarpusavio bendradarbiavimo stiprinimo keliu.
Forume dalyvavo VU CHGF, Vytauto Didžiojo, Klaipėdos, Mykolo Romerio universitetų, Lietuvos socialinių tyrimų centro, Švietimo ir mokslo ministerijos, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro, Ugdymo plėtotės centro, Lietuvos geografų draugijos, Lietuvos geografų mokytojų asociacijos atstovai.
Renginys yra Ugdymo plėtotės centro projekto „Bendrojo ugdymo mokytojų bendrųjų ir dalykinių kompetencijų tobulinimas" 09.4.2-ESFA-V-715-02-0001 dalis.
Kelionė į geležies miestą – kelionė į praeitį
(Kelionės po Ukrainą įspūdžiai: geležies miestas ir žmonės)
Jau antrus metus iš eilės VU Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedroje kartu su Geografijos studijų programos II k. studentais buvo organizuota dar netradicinė bet jau įprasta mokomoji – pažintinė turizmo ir rekreacinės geografijos praktika, kuri šiemet vyko Ukrainoje, viename iš stambiausių ir reikšmingiausių Dniepro srities miestų – Kryvyj Rih‘e. Kelionėje, vykusioje spalio 1 - 7 d. autobusu per Baltarusiją. Dalyvavo 23 geografijos 2-o kurso studentai, 2 dėstytojai ir 2 vairuotojai. Informaciją apie studentų vizitą ukrainietiškai rasite čia.
Spalio 1 d. Vilnius – Baltarusija – Ukrainos pasienis - Irpin
Viskas prasidėjo dar vasarą, geomorfologijos ir topokartografijos praktikos metu, kuomet dėstytojas užsiminė, jog yra galimybė praktikos metu išvykti į Ukrainą. Tada visa tai atrodė kažkur toli, už kalnų, tačiau spalio 1- ają dieną, po kelių savaičių intensyvaus pasiruošimo, mes jau kelyje į Ukrainos pietus...
„Kiekviena išvyka tarsi išmėginimas kiekvienam joje dalyvaujančiam, galimybė visomis juslėmis prisiliesti ir pajusti prie nežinomo, geriau pažinti savo aplinkinius, giliau suprasti save, galiausiai pasisemti tame stiprybės ir entuziazmo, tam, kad atkakliai ir džiaugsmingai judėtume savo pasirinktu keliu“ - šiais dėstytojo žodžiais, mes pradedame kelionę.
Su geromis nuotaikomis Lietuvos - Baltarusijos pasienyje laukiame savo eilės patikrai, palydėdami Lietuvos gerus kelius. Pirmąją kelionės dieną Baltarusijoje aplankėme vieną iš seniausių ir reikšmingiausių LDK miestų Naugarduką, Nesvyžiaus pilį ir jos didingas menes.
Spalio 2 d. Kijevas – Umanė
Ryte, iš vakariniame Kijevo priemiestyje esančios Irpin gyvenvietės vietiniu transportu vykstame į Kijevą. Giliausiai pasaulyje įrengtu metro pasiekę centrą skirstomės grupelėmis ir skubame pamatyti bei susipažinti su pagrindiniais lankytinais miesto objektais. Regime įspūdingus miesto parkus, nuo aukštų Dniepro slėnio šlaitų atsiveriančią miesto panoramą, didingus paminklus, įstabaus grožio Soborus. Taip pat nejučiomis lyginame didingą Ukrainos upę Dnieprą su gimtosios šalies upelėmis. Artėjant vakarui išvykstame apie 200 km piečiau, link Umanės kitos nakvynės vietos.
Studento Karolio mintimis užbaigiame šią dieną ir nekantriai laukiame ateinančios: „Kelionė į Ukrainą leido suprasti sovietinį gyvenimą. Nepaisant pamatytų gražių vietovių bei gamtos kūrinių juos užgožė gamyklų daroma tarša bei jų statiniais darkomas šalies profilis. Supratau jog Lietuvoje gyvenimas yra švaresnis, gražesnis ir liberalesnis.“
Spalio 3 d. Umanės Sofijos parkas – Kryvyj Rihas
Po sočių pusryčių keliaujame į vieną iš 7 Ukrainos stebuklų vadinamą Sofijos dendrologinį parką. Ten netikėtai sutinkame lietuviškų šaknų turinčią gidę, kuri sutinka mums atskleisti parko atsiradimo, ir jo grožio kūrimo istoriją, ekskursiją pirmą kartą vedant lietuvių kalba. Šis parkas įkurtas daugiau nei prieš du šimtmečius mylimai žmonai graikei Sofijai turtingo lenkų magnato Stanislovo Potockio. Parke išvydome jo vasaros rezidenciją, šioms vietoms būdingus masyvius granito luitus, dirbtinius slenksčius bei skardžius nuo kurių virsta kriokliai, amžinuosius fontanus. Taip pat grožėjomės visoje teritorijoje augančiais ir parko kūrėjus menančiais augalais, kurių parke yra virš 3 tūkstančių skirtingų rūšių. Pasigrožėję Ukrainos stebuklu keliaujame pagrindinio kelionės tikslo link – į ilgesnio sustojimo vietą Kryvyj Rih‘ą, kuris yra gausiame geležimi regione, jis - svarbus transporto, kalnakasybos ir plieno gamybos centras. Pasiekti miestą vairuotojams buvo iššūkis, nes paskutinieji šimtas kilometrų iki miesto buvo išskirtinai nekokybiški ir įsimintini. Atvykę apsigyvenome pedagoginio universiteto studentų bendrabučiuose.
Spalio 4 d. Kryvyj Rih‘as
Po jau tradiciniais tapusių sočių pusryčių Kryvyj Rih‘o pedagoginio universiteto valgykloje, keliaujame į didžiausią ir giliausią Europos karjerą, kuriame stebime geležies rūdos išgavimo procesą. Stebimės dirbinės reljefo formos mastu. Sužinojus, kad per penkiasdešimt jo egzistavimo metų išimta daugiau kaip 1,5 mlrd.t medžiagos, įspūdis dar labiau padidėja. Po to važiuojame į muziejų, kuris įrengtas įmonės eksploatuojančios karjerus iniciatyva. Jame išsamiai papasakojama apie geležies rūdos gavybos, sodrinimo, lydimo procesus, darbuotojus nusipelniusius įmonės veikloje, demonstruojami galutiniai perdirbtos geležies rūdos produktai. Vėliau važiuojame į vieną iš didžiausių Europoje metalurgijos įmonių, kuri priklauso pasaulinei korporacijai Arcelor Mittal. Kokso gamybos ceche turime galimybę pasijusti tikrais darbininkais – apsirengiame specialius kostiumus, užsidedame šalmus ir kvėpavimo kaukes. Stebime, kaip akmens anglys kaitinamos aplinkoje be deguonies virsta į koksą, stebime, kaip iš gamyklos kyla juodi dūmai sumišę su vandens garais, iš kurių pradeda lašnoti murzinais, ar netgi juodais lašeliais.
Studentas Martynas dalinasi dienos įžvalgomis: „Pamačius Ukrainą, lietuviai suprastų kaip toli mes pažengėm nuo sovietmečio. Šalis nustebino savo kainomis, tačiau žvelgiat plačiau galima įžvelgti posovietinę Lietuvą iki 2000m. Kryvyj Rih‘o karjerai kažkas lyg iš fantastikos srities, atrodo, kad kasamasi į pasaulio centrą. Kijevas labai gražus miestas, beveik europinio lygio (trūksta ženklų turistams anglų kalba).“
Spalio 5 d. Kryvyj Rih‘as
Kryvyj Rih‘o nacionalinio pedagoginio universiteto Geografijos ir turizmo katedros vedėjas Vladimiras Kazakovas aprodo apleistus karjerus ir šachtas. Lipame į dirbtinį iš nepanaudotos rūdos atliekų per ilgus dešimtmečius supiltą apie 80 m. aukščio pylimą, nuo kurio atsiveria įspūdinga miesto gyvenamųjų ir pramoninių rajonų panorama, karjeras, taip pat metalurgijos pramonės funkcionavimui strategiškai itin svarbus geležinkelio tiltas. Sužinome, ir akivaizdžiai suvokiame, jog miestas nusidriekęs palei požeminę „geležies gyslą“, išsidėstęs greta karjerų ir požeminių rūdos eksploatavimo vietų - šachtų. Šie vaizdai sukėlė labai įvairias emocijas, studentė Kotryna dalinasi savais įspūdžiais: „Labai sukrėtė kasamų karjerų dydis. Žmogus yra tiek daug pasiekęs, sukūręs tokias išmanias technologijas, jog gali tokiu mastu išnaudoti gamtinius išteklius. Taip pat svarbus miesto ekologinės situacijos klausimas, į jį nelabai kas kreipia dėmesio metalurgijos pramonėje: atliekos pilamos į milžiniško mąsto sąvartų kalnus, teršiami vandens telkiniai, keičiamos ir po žeme slepiamos upių vagos, upėse konstatuojama labai stipri eutrofikacija.“
Teko pabuvoti prie vieno iš švariausių dirbtinės kilmės ežero, kuris atsirado savaime apleidus išeksploatuotą granito karjerą. Būtent jame patekome į smėlio ir dulkių audrą. Didesne dalimi tai kalnakasybos pramonės sąlygotas reiškinys. Dieną užbaigėme geologų dirbtuvėse, kuriose pamatėme kaip ir kokiomis sąlygomis apdirbami daugiau kaip 200 šiose vietose randamų uolienų ir mineralų rūšių, šlifavimo metu atskleidžiant natūralų jų grožį, suteikiant meninę vertę.
Spalio 6 d. Kryvyj Rih‘as – Brovary (Kijevo rytinis pakraštys)
Šią dieną mes leidomės į mokomąsias šachtas, kuriose mes sužinojome kaip dirba šachtininkai, pamatėme jų darbo prietaisus ir įrangą. Sužinojome kaip šachtininkai elgiasi ištikus pavojingoms situacijoms (pvz.: kai įvyksta gaisras), kokias būdais skaldomos uolienos ir kaip jos išgabenamos iš šachtos. Atsisveikinę su mus globojusiais vietiniais geografais kupini įspūdžių išvykome namų link. Studentė Jurga pasidalina savo įspūdžiais: „Vienintelis dalykas gyvenime, kuris iš tiesų praturtina yra kelionės. O kelionės su būriu grupiokų ir dėstytojais dar labiau praturtina ir mokslo prasme. Šios kelionės metu, turėjome puikią galimybę aplankyti šalis ir vietas į kurias taip paprastai nenuvyksi. Jos metu galėjome išmokti daug pamokų: aplankytų miestų istorijos, šalių, karjerų, įmonių, keliavimo kartu su dideliu būriu žmonių, kur kiekvienas turi skirtingus principus ir norus, kelionių organizavimo peripetijų, mokėjimo prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Didžiąją dalį praleidome Kryvyj Rih‘e, kuris sukelia dviprasmiškus jausmus. Didingi karjerai, urbanistinio miesto panorama gniaužia kvapą, tačiau kartu kelia ir liūdnus jausmus. Kiek daug žmogus gali niokoti natūralų kraštovaizdį, perkasti upes, iškasinėti naudingąsias uolienas vardan to, kad jam gyventi būtų patogiau. Lietuvoje, kur neturime tokių didelių pramonės miestų, lengva pamiršti metalurgijos pramonės kainą… O ten užterštas vanduo ir oras kasdienybė, pakilus vėjui nuo karjerų nešiojamos dalelės sukelia smėlio audras, vyrai aukoja savo sveikatas giliose šachtose nematydami saulės šviesos… Ukraina nuostabi šalis, kurios dar daug liko neaplankyta, tačiau tikiu, kad iš šios kelionės kiekvienas grįžo paaugęs ir dar ilgai iš atminties neišdils įspūdžiai, patirti nuotykiai, matyti vaizdai bei sutikti žmonės.“
Spalio 7 d. Brovary – Minskas – Vilnius
Su pilnais lagaminais lauktuvių, tęsiame kelionę namų link. Lygiai vidurnaktį privažiavę Minską dar suspėjame pėsčiomis prabėgti keliomis centrinėmis gatvėmis, aplankyti miesto centre esančią pergalės aikštę su obelisku. Ilgai netrukus pradedame judėti Vilniaus link. Tačiau likus 100 km iki Lietuvos sienos netikėtai bet nuotaikingai keletą valandų lūkuriuojame šalia autobuso ir akivaizdžiai stebime sprogusių padangų keitimo procesą. Galiausiai po pasienio procedūrų Vilnių pasiekėme tik ryte.
Ši kelionė kiekvienam paliko daug įspūdžių. Nemažai sužinojome apie metalurgijos pramonę, bent iš dalies pamatėme Ukrainos kultūrinį gyvenimą ir kiekvienas susidarėme pilnesnį įspūdį apie šią šalį. Studentė Agota dalinasi savaisiais: „Daug visko buvo. Drįsčiau teigti, kad objektai kurių važiavome apžiūrėti, neatsvėrė to, kokią realybę lankytose šalyse pamatėme. Infrastruktūrą, mentalitetą, kultūrą, požiūrį į gamtą (kas mums, geografams, labai svarbu). Tikrai turėjome ką lyginti - Baltarusija-Ukraina-Lietuva. Galėjome palyginti ir savais "turime nedaug" lyginant su Kryvyj Rih'e esančiais žemės turtais, bet "mes didžiuojamės, ką turime". Manau, kiekvienas sau išvadas pasidarė pats. Aš manau, jog turime daugiau nei patys galime kaskart įžvelgti, ir ne tik pinigų atžvilgiu. Į tai įeina ir mūsų teigiama linkme kintantis požiūris aplinkos atžvilgiu, jos saugojimas, kultūrinis gyvenimas, lietuvių šiltumas. Ne padlaižiavimas, o būtent šiltumas! Ukrainoje per praleistas dienas nepastebėjau nei dirbtinės, nei tikros šilumos. Noriu tikėti, kad tai tik klaidingas priimtas stereotipas.
Kelionė atvėrė ir mus pačius, kaip ir įprasta, kelionėse nutinka tokie dalykai, tačiau šįkart ypač. Buvome priversti susimąstyti apie moralę, vertybes, mus pačius, aplink esančius. Daug žmonių atsivėrė. Net jei ir neigiama prasme, buvo verta. Kelionė buvo nuostabi.“
Straipsnio autorės: Reda Šaulytė ir Barbora Rimeikaitė
Fotografijos: Barbora Rimeikaitė
“Kelionė į geležies miestą“: Geomokslų instituto laiptinėje - geografijos studenčių fotoparoda
Įspūdžius, parsivežtus iš svarbiausio Ukrainos metalurgijos centro, antro pagal plotą šalies miesto Kryvyj Rih‘e geografijos II k. studentės Barbora Rimeikaitė ir Reda Šaulytė išreiškė fotografijų paroda, eksponuojama Geomokslų instituto laiptinėje. Čia galėsite pamatyti išskirtines ir itin kontrastingas savo turiniu kelionės akimirkas, tarp kurių – gigantiški ir protu sunkiai suvokiami teritorijos antropogeninio performavimo mastai, lemiantys didžiulį pramonės poveikį gamtinei aplinkai ir tuo pačiu žmogiškos pastangos net ir tame įžvelgti grožį...
Jau antrus metus iš eilės VU CHGF Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedra antro kurso studentams organizuoja mokomąją – pažintinę Turizmo ir rekreacinės geografijos praktiką, kurios metu geografijos mokomasi per realų patyrimą. Šiemet spalio 1 – 7 d. autobusu per Baltarusiją ir Ukrainą riedėjo ir neįtikėtinų nuotykių pramoniniame krašte patyrė 23 studentai, lydimi doc. dr. R. Skorupsko ir doc. dr. F. Kavoliutės.
Kviečiame visus švęsti geografiją! Pasaulinės Geografinių žinių savaitės metu lapkričio 15 d. 17 val. Geomoklsų fakultete vyks parodos atidarymas, apie kelionę pasakos studentai ir dėstytojai.
Daugiau apie šį ir kitus Geografinių žinių savaitės renginius sužinokite Jaunųjų geografų klube ir Lietuvos geografų draugijos tinklalapyje.
Prof. dr. Darijus Veteikis išrinktas VU senato mokslo komiteto pirmininku!
Nuo rugsėjo Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų (VU CHGF) geografijos ir kraštotvarkos katedros vedėjas prof. dr. Darijus Veteikis pirmininkaus universiteto senato mokslo komitetui. Daugiau informacijos rasite čia.
Sveikiname geografijos ir kraštotvarkos katedros vedėją prof. dr. Darijų Veteikį, išrinktą VU senato mokslo komiteto pirmininku!