Kraštovaizdžio paleorekonstrukcijos Kernavėje ir Senuosiuose Trakuose
Dirvožemio ir kraštovaizdžio geografai drauge su archeologais tiria Kernavės ir Trakų piliavietes ir piliakalnius. Geografijos ir kraštotvarkos katedros dėstytojų – doc. dr. Reginos Prapiestienės ir doc. dr. Jono Volungevičiaus – įvaldyti dirvožemio tyrimų metodai prisideda prie vertingiausių mūsų valstybingumui teritorijų kraštovaizdžio paleorekonstrukcijų ir padeda išaiškinant, kokio masto paviršiaus pertvarkymo darbai buvo atlikti Gediminaičių dinastijos valdomoje Lietuvoje. Drauge su VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedra (vad. prof. dr. Albinui Kuncevičiui) 2017-2019 m. vykdyto LMT projekto „Valstybingumo kraštovaizdis: aplinkos transformavimas Lietuvos istorinėse sostinėse“ (S-MIP-17-36) dėka buvo gauta įdomių naujų žinių apie Kernavės, Senųjų ir Naujųjų Trakų teritorijų XIII-XIV a. gamtinės aplinkos bruožus, dirvožemio ir kraštovaizdžio raidą. Jie 2018-2019 metais paskelbti tarptautiniuose mokslo žurnaluose Acta Archaeologica, Žemdirbystė-Agriculture, taip pat Vilniaus universiteto žurnale Archaeologia Lithuana.
Tarpdisciplininio tyrimo metu nustatyta, kad Kernavės piliakalniai suformuoti Neries upės slėnio atragius atskyrus nuo pagrindinio šlaito iškasant gilius griovius. Senųjų Trakų mūrinė pilis pastatyta išnaudojant natūralaus reljefo pranašumus, pagilinant greta esančias raguvas, jas paverčiant apsauginiais grioviais. Naujųjų Trakų pusiasalio mūrinė pilis pastatyta giliai į ežerą įsiterpiančiame pusiasalyje su piliakalniu. Iki šiol manyta, kad šis piliakalnis – dirbtinės kilmės, tačiau tyrimais (perkasomis ir giluminiais gręžiniais) įrodyta, kad tai ledyno suformuota kalva, kurios šlaitai ir viršutinė aikštelė performuoti šiuos paviršius pritaikant piliakalnio funkcijoms.
Sužinokite daugiau:
Rinkimų sistemą – iš afrikietiškos į europietišką
nuotr. E. Kurausko
Artėjant net keliems rinkimams Geografijos ir kraštotvarkos katedros dėstytoją doc. dr. Rolandą Tučą pakalbino dienraščio "Lietuvos Žinios" korespondetai. Kaip teigia docentas Lietuvos rinkimų sistema artimesnė taikomai Rusijoje ar Zimbabvėje, o ne Europos valstybėse. Tačiau šiemet užderėjo idee fixe keisti rinkimų tvarką – ne europietiškos tradicijos link.
Daugiau skaitykite paspaudę nuorodą.
Atsisveikinimas su profesoriumi Vidmantu Daugirdu
2019 m. vasario 17 d. užgęso prof. dr. Vidmanto Daugirdo širdis. Šeima kviečia trečiadienį, vasario 20 d. atsisveikinti su velioniu Vilniaus laidojimo rūmų 3 salėje (Olandų g. 22, Vilnius) nuo 16 iki 21 val. Mišios už jį bus laikomos ketvirtadienį, 7 val. ryto šv. Rapolo bažnyčioje.
Velionis bus palaidotas privačios ceremonijos metu tą pačią dieną Veliuonoje, šalia savo mamos.
VU CHGF DOKTORANTĖ AGNĖ JASINAVIČIŪTĖ IGIJO NAUJOS PATIRTIES TARPTAUTINĖJE KLAUS TOEPFER MOKYMŲ PROGRAMOJE
Šiais metais Vilniaus universiteto CHGF doktorantė Agnė Jasinavičiūtė sėkmingai baigė 18 mėnesių trukmės Klaus Toepfer profesinio mokymo programą, skirtą jauniesiems aplinkos apsaugos srities specialistams iš Rytų ir Vidurio Europos, Kaukazo ir Centrinės Azijos šalių. Nuo 2012 m. ji buvo pirmoji šios programos atstovė iš Lietuvos. Šiais metais Vilniaus universiteto CHGF doktorantė Agnė Jasinavičiūtė sėkmingai baigė 18 mėnesių trukmės Klaus Toepfer profesinio mokymo programą, skirtą jauniesiems aplinkos apsaugos srities specialistams iš Rytų ir Vidurio Europos, Kaukazo ir Centrinės Azijos šalių. Nuo 2012 m. ji buvo pirmoji šios programos atstovė iš Lietuvos. Programa siekiama integraliai ugdyti jaunų, iki 35 metų aplinkos apsaugos specialistų asmeninius ir profesinius gebėjimus, vadovavimo, projektų valdymo, tarptautinių ryšių tinklo valdymo įgūdžius, tuo pat metu skatinant jų indėlį į savo tiesioginį darbą. Dalyviai mokėsi 4 dešimties dienų trukmės moduliuose tarptautinėje gamtosaugos akademijoje Vilm saloje, aplankė įtakingas Vokietijos gamtos apsaugos institucijas. „Kiekvienas modulis orientuotas į tam tikrą temą. Pvz. „Gamtos apsaugos ekonomika ir finansavimas“, „Valdymas“, „Erdvinis planavimas“. Mokymus veda įvairių sričių lektoriai iš viso pasaulio (Indijos, Karibų, Pietų Afrikos ir pan.).“ – kalbėjo Agnė.Pasak Agnės Jasinavičiūtės, „svarbu tai, kad kiekvieno dalyvio savarankiškam projektui paskiriami stebintys projekto eigą mentoriai. Mano projekto, kurio tema “Metodika kraštovaizdžio draustinių būklės vertinimui“ mentoriai buvo Valstybinės saugomų teritorijų tarnyboje direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė ir Berlyno technikos universiteto profesorius Stefan Heiland.“Anot A. Jasinavičiūtės, projektas naudingas tiek naujų žinių įgijimo, kvalifikacijos kėlimo prasme, tiek dėl tarptautinės patirties ir galimybės susipažinti su kolegomis dirbančiais kitose šalyse, tarptautiniais aplinkos apsaugos ekspertais. Įgytos žinios labai pravers ruošiantis paskaitoms universitete, taip pat rengiant mokslinius pranešimus.Svarbus Klaus Toepfer mokymų bruožas yra kuriamas aktyvus Alumni tinklas, kuris svarbus palaikant ryšius, keičiantis gerąja patirtimi, konsultuojantis. Jis taip pat atveria galimybes bendradarbiauti Klaus Toepfer stipendijų šalims ir Vokietijos institucijoms bei strateginiams partneriams.
2017-2019 m. programoje (kuri jau yra 4-oji) dalyvavo 20 specialistų iš 15 šalių. Dalyviai buvo atrinkti iš 90 kandidatų dviem etapais. Pagrindiniai atrankos kriterijai - patirtis ir pasiekimai aplinkos apsaugos srityje, motyvacija dirbti gamtos apsaugos srityje, labai geri anglų kalbos įgūdžiai ir darbdavio rekomendacijos. Asmuo turi būti dirbęs aplinkosaugos srityje ne mažiau nei 3 metus. 2020 m. pavasarį planuojama pradėti penktąją programą, Lietuvos atstovai kviečiami dalyvauti atrankoje!Programa finansuojama Vokietijos Federacinės Respublikos federalinės aplinkos, gamtos apsaugos ir reaktorių saugos ministerijos ir įgyvendinama federalinės gamtos apsaugos agentūros bendradarbiaujant su IUCN, UNEP tarptautiniais partneriais. Daugiau informacijos apie Klaus Toepfer mokymų programą - https://www.bfn.de/en/int-academy/klaus-toepfer-fellowship-programme.html
Gražioji ir graudžioji mūsų vietovardžių istorija: kad liktume savo žemėje
2019-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė vietovardžių metais. Siekdama atkreipti visuomenės dėmesį Į nuolatinę vietovardžių naikinimo problemą, 2019 m. vasario 13 d. Vilniaus universiteto bibliotekoje geografė, VU Chemijos ir Geomokslų fakulteto docentė dr. Filomena Kavoliutė skaitė pranešimą „Gražioji ir graudžioji mūsų vietovardžių istorija: pamąstymai apie vietovių ir vietų vardus, jų prasmes ir praradimus XX šimtmečio antrojoje pusėje”.
Jaukiai Č. Milošo skaitykloje įsitaisiusiam gražiam būriui susirinkusiųjų dr. Doc. F. Kavoliutė kalbėjo apie senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdinčią etnologinę, lingvistinę, paleogeografinę, istorinę, kultūrinę ir kitą svarbią informaciją, kuri valstybės ir piliečių saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis.
Sovietmečiu pradėtas ir iki šių dienų nesibaigiantis vietovių vardų braukimas iš valstybės gyvenimo (paskutinysis patvirtintas 2018 m. lapkričio 7 d.) reiškia, kad greta jau prarastų 4400 (iš jų vos šimtas sugrąžinta), išnyks dar 4000 krašto vietovių vardų. Tai didžiulis praradimas mūsų valstybei, kurį privaloma stabdyti, kad su jais neprarastume protėvių gyvenimo riboženklių, tų baltiškųjų, lietuvybės inkarų. Neprarastume vėliavos, užtikrinančios istorijos tąsą – kad neprarastume šaknų, liktume savo žemėje.
Renginio metu buvo su meile vardijami vietovardžiai ir dalijamasi skaudžiais žmonių praradimų prisiminimais, iliustruojančiais kolektyvizaciją, melioraciją, tremtis, iškeldinimus, griūtis ir mirtis – žmonių, vienkiemių, viensėdžių ir kitų „gyvenimų“. Pabaigoje keleto skaitovų drauge sakomi, lyg graudžia sutartine skambantys išnykusių kaimiškųjų gyvenamųjų vietovių vardai nugulė į širdis: turime rūpintis šiuo protėvių palikimu.