Tolimosios praktikos iššūkiai, nuotykiai ir subtilybės
Jungtinės Vilniaus Universiteto Geografijos bakalauro II ir III kurso, bei Meteorologijos ir hidrologijos bakalauro III kurso studentų pajėgos, vadovaujamos doc. dr. Ričardo Skorupsko ir doc. dr. Gintauto Stankūnavičiaus, rugsėjo 30 – spalio 8 dienomis, Rekreacijos ir Turizmo tolimosios praktikos metu šturmavo Ukrainoje, Lenkijoje ir Slovakijoje besidriekiančių Karpatų gražiausius tiek gamtinius, tiek urbanistinius kampelius.
Nors ir buvo kirsta Slovakijos siena, bet dėl karantininių ribojimų teko tik pravažiuojant autobusu pasigrožėti išskirtiniu kalnų kraštovaizdžiu. Įspūdžiai ir nepakartojamos akimirkos tyrinėjant Ukrainos ir Lenkijos pietines vietoves atpirko šį nusivylimą.
Praktikos tikslas buvo ne tik aplankyti miestus, įkopti į kalnus ar paskanauti lenkų, ukrainiečių kulinarinės virtuvės šedevrų, bet ir įvertinti, išanalizuoti objektų lankymui skirtos infrastruktūros įrengimo kokybę ir būklę, aptarnavimo paslaugas, kainų lygį ir kokybės santykį, taip pat atkreipti dėmesį dėl rekreacinės veiklos atsirandančius pažeidimus gamtinėje aplinkoje, bet svarbiausia, atlikti geografinio pobūdžio palyginamąją – priežastinę analizę.
Kaip ir dera kiekvienai tolimajai kelionei, pradžia nusimatė ankstyvas ketvirtadienio rytas susirenkant prie VU CHGF Geomokslų instituto, esančio M. K. Čiurlionio gatvėje. Tos dienos tikslas buvo pasiekti Lvovą, didžiausią vakarų Ukrainos miestą. Kultūriškai ir istoriškai tai artimiausias Lietuvai miestas, nuo XIV a. priklausęs LDK, tačiau po pirmojo ATR padalijimo atitekęs Austrijai. Tą patį vakarą buvo pasivaikščiota po senamiesčio gatveles, aplankytas Lvovo nacionalinis operos ir baleto teatras. Pažinti geriau patį miestą, laiko nepakako, teko skubėti nakvynės į viešbutį, nes laukė kitos dienos iššūkiai.
Nauja diena pasitiko su ūkanotu ir debesuotu oru, bet tai netrukdė toliau tyrinėti Rytų Karpatų. Atvykę į Pylypec kalnų miestelį keltuvu panirome į debesis. Kylant į Gimbos kalną pasiekėme apatinę debesų ribą, todėl kopiant į kalną sunkiai sekėsi įžiūrėti vienas kitą, plaukai apkibo smulkias vandens lašeliais. Vėliau netoliese aplankėme įspūdingą 14 metrų aukščio krioklį Šypit, kurio pavadinimo kilmė – ukrainietiškas žodis, reiškiantis „šnypštimą“. Ši vandentėkmė pavadinta taip dėl to, kad iš aukštai krentant vandeniui daugelis vietinių girdi šnypštimą. To šnypštimo pasiklausėme ir mes. Vaikščiojant po upės slėnį buvo galima susipažinti su kalnų augalija. Ypač didelį įspūdį paliko laukiniai bukai – medžiais natūraliai neaugančiais Lietuvoje, bet būdingais Karpatų kalnams.
3 diena – Kolochava ir liaudies buities muziejus „Senasis kaimas“ po atviru dangumi, primenantis Rumšiškes. Autentiški muziejuje eksponuojami būstai ir kambariai su interjero detalėmis, kiti eksponatai atspindi Transkarpatijos regiono įvairių socialinių sluoksnių gyvenimą. Dauguma iš 20 čia esamų statinių konstrukcijų yra originalios. Ten pat aplankėme vietinį apiterapijos centrą, kur šeimininus namelius – ten vasarą galima pagulėti virš avilių patiriant teigiamą gydomąjį bičių veikos poveikį sveikatingumui. Papietavę vietiniame restorane ir paskanavę tradicinio patiekalo guculiško patiekalo – baravykų sriubos (gribnaja jushka) kelionę tęsėme.
Kitas objektas – Sineviro ežeras, esantis beveik kilometras virš jūros lygio. Jis telkšo tarp kalnų, jį supa mišrūs eglių, bukų, platanalapių klevų miškai, tad iki jo teko gerokai palypėti. Šis ledyninės kilmės ežeras pasižymi švariu ir skaidriu vandeniu.
Na ir galiausiai buvo nuvykta į rudųjų lokių reabilitacijos centrą. Tai vienintelis Ukrainoje ir vienas didžiausių Europoje rudųjų lokių reabilitacijos centrų, įsikūręs 12 ha teritorijoje, kur gyvūnams padedama susigrąžinti natūralūs įgūdžius ir gebėjimą išlikti gamtoje. Čia patenka lokiai, kurie patyrę prievartą, smurtą ar kankinimus, buvo konfiskuoti iš privačių savininkų. Šiandien čia gyvena 31 rudasis lokys. Centro vieta pasirinkta neatsitiktinai - klimatas, gamtinės sąlygos ir Karpatų kraštovaizdis yra palankiausias šios rūšies lokiams.
Sekmadienis – fiziškai sunkiausia diena. Kopimas į aukščiausią Lvovo srities viršūnę Pikuj (1408 m) buvo ganėtinai didelis iššūkis kojoms, kurios įpratę prie lygių ir neakmenuotų lietuviškų paviršių. Na, bet visa patirta kankynė atsipirko, o savotišku atlygiu tapo atsivėrusi kalnų panorama. Pačio kalno viršūnėje - pavieniai stačių uolų fragmentai, taip pat malonumo daug nepridėjo ir pučiantis žvarbus vėjas, todėl pasidarę galybę nuotraukų visi suskubo greičiau leistis nuo kalno, ieškoti užuovėjos. Iš pradžių buvo galima pasimėgauti greta tako augančiomis mėlynėmis ir bruknėmis. Vėliau takas truputį komplikavosi, tapo slidus, tad teko susikibus už rankų bandyti lėtai leidžiantis įveikti molingu gruntu padengto takelio atkarpą. Viskas buvo sėkmingai įveikta! Visas tris dienas, aktyvių žygių kalnuose metu mums talkino įvairaus sudėtingumo žygių organizatorius Igor Sluchnik iš Lucko.
Spalio 4 diena pasižymėjo labiau kultūriniais ir istoriniais objektais. Šenborn pilis sužavėjo savo arboretumu, kuriame saugoma gausi sumedėjusių augalų kolekcija. Pati pilis buvo laikoma medžioklės rezidencija, tačiau SSRS laikais ji buvo paversta sanatorija, kuri išliko iki šių laikų. Dabar joje gydomi pacientai, sergantys širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos ligomis.
Mukačevė – miestas, pilnas ne tik slaviškosios, bet ir vengriškosios kultūros požymių. To įrodymas – Palanoko pilis, įsikūrusi vaizdingoje vietoje, ant vulkaninės kilmės kalvos, nuo kurios atsiveria Mukačevo miesto panorama. Iš istorinės pusės ji taip pat susijusi su Lietuva. Ten pabėgęs nuo Vytauto Didžiojo rūstybės apsigyveno Teodoras Karijotaitis, kurio valdymo metu pilis buvo ženkliai praplėsta. Netgi viena pilies menė yra skirta LDK istorijai, ten yra ir kukli ekspozicija.
Maršrutas toliau tęsėsi. Berehove – pasienyje su Vengrija esantis miestas. Jame galima pamatyti daug užrašų vengrų kalba. Čia įsikūrusi vyno gamykla „Chateau Chizay“. Kas be ko, Užkarpatė yra istorinė vynuogių auginimo žemė. Vulkaninių Karpatų kalvų šlaitai, saulė ir pakankamas kiekis vandens lėmė vyndarystės plėtrą šiose žemėse nuo senų laikų.
Užkarpatės vynai buvo tiekiami viduramžių karalių ir didikų kiemams, o dabartiniais laikais – netgi šiuolaikinių valstybių prezidentams. Vyndarystės kultūra unikali, nes istorinių peripetijų metu ji apjungė vengrų, austrų, slovakų tradicijas. Būtent šios kultūrinės sintezės rezultatas – Užkarpatės vynas.
Prie gamyklos pasitikusi gidė papasakojo apie patį vyno gamybos procesą, aprodė patalpas, kuriose specifinėse sąlygose ir talpose laikomas vynas. Teko ir patiems sudalyvauti vyno degustacijoje, kurio metu buvo patiekti 8 vynai, prieš tai buvo įteiktas lapelis, kuriame surašyti vynų pavadinimai, duota instrukcija kaip teisingai paragauti vyno, kad atsiskleistų visos jos savybės, be to, buvo galima įvertinti vynus: ar patiko, ar ne.
Antradienio rytas prasidėjo žygiu į Nevytsky pilį. Vaizdingoje vietoje ant kalvos, virš Užo upės iškilusi pilis yra apgriuvusi, tokia ji išliko nuo XVII amžiaus. Atoki ir neprieinama pilis, sumažėjus gynybinei teritorijos reikšmei, visiško sugriuvo, nėra tvarkoma. Kiemeliai gausiai apžėlę tiek žoline, tiek sumedėjusia augalija, nors vienas pilies bokštas sutvarkytas, bet į jį patekti, deja, neteko.
Tolimesnė stotelė – Užgorodės miestas. Miesto pažinimas neapsiėjo be Liaudies buities muziejaus, įsikūrusio istorinėje Užgorodės miesto dalyje, pietiniame Pilies kalno šlaite, netoli senovinės pilies, lankymo. Susipažinome su skirtingų Užkarpatės regiono rajonų ir įvairių etninių grupių namais, nameliais, bažnyčia, varpine, mokykla, smukle. Didelę dalį dienos buvo praklaidžiota miesto senamiesčiu, o vakare pasigrožėta naktiniu miestu.
Pagaliau išaušo paskutinė diena Ukrainoje. Susikrovus mantą važiavome link Ukrainos/Slovakijos sienos. Ironiška, jog pasienio postuose ir visuose patikrinimuose praleidome daugiau laiko nei pačioje Slovakijoje. Tai lėmė prasta epidemiologinė padėtis: suplanuoti aplankyti objektai buvo uždaryti. Visgi pasidairymas per autobuso langus irgi nebuvo nuobodus: ganėtinai įvairus, gražus kalnuotas kraštovaizdis. Tą dieną pasiektas Beskidų kalnuose esantis miestelis – Cisna pietryčių Lenkijoje. Nakvynė nusimatė kalnų nameliuose.
Jeigu galėčiau sureitinguoti visus rytus šioje praktikoje, tai drąsiai pirmą vietą skirčiau ketvirtadienio rytui. Vaizdas, kuris pasitiko atsibudus, buvo tarsi iš atviruko ar kokio nors dokumentinio filmo. Beskidų kalnai, ryškiai šviečianti saulė ir rūkas kalnų slėnyje sukūrė magišką vaizdą, kurį buvo galima stebėti pusryčiaujant.
Visgi užsisvajoti nebuvo galima, nes laukė kopimas į Smerek, ir Osadzki Wierch viršūnes, virš jūros lygio iškylančias kiek daugiau nei 1200 m. Užsiropštus pasitiko ne ką prastesnė kalnų panorama nei prieš tai buvusi nuo Pikuj. O pats žygis viršukalnėmis praėjo daug lengviau. Gal todėl, kad jau kojos buvo pripratusios prie fizinio krūvio, o gal todėl, jog mažiau reikėjo kopti vertikaliai?.. Viskas buvo sėkmingai įveikta.
Ankstyvą rytą pajudėjome Tėvynės link, o apie 10 valandą vakaro išlipome ten, kur ir pradėjome kelionę. Praktika oficialiai pasibaigė.
Miglės Kašelionytės fotografijoje: Tolimoji Rekreacijos ir turizmo praktika Ukrainoje. Geografijos bkl. II ir III k., bei Meteorologijos ir hidrologijos Bkl. III k. studentai su dėstytojais doc. dr. Ričardu Skorupsku ir doc. dr. Gintautu Stankūnavičiumi Nevytsky pilyje, Ukrainoje 2021-10-05.
Straipsnį parengė Vasarė Tamašauskaitė