Vietovardžių atminties ir vartojimo tradicija pripažinta reikšminga Lietuvos nematerealaus paveldo dalimi
Baigiantis 2019-iesiems, Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtiems Vietovardžių metams į Nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtraukta Vietovardžių atminties ir vartojimo tradicija. Šis simbolinis žingsnis deklaruoja – vietovardžių reikšmė mūsų tautai ir šaliai pripažinta nacionaliniu mastu.
Tai didelis VU Geomokslų instituto geografijos ir kraštotvarkos katedros doc. dr. Filomenos Kavoliutės nuopelnas ir bendrų Lietuvos geografų draugijos (LGD) pastangų vaisiai. 2018-2019 m. doc. dr. F. Kavoliutė ir LGD vietovardžių išsaugojimo klausimu kalbėjo dešimtyse konferencijų, renginių, pasitarimų, atminties ženklų minėjimų. 2019 m. su geografų bendruomenės parama buvo išleista dingusiems vietovardžiams įprasminti skirta F. Kavoliutės sudaryta knyga „Žemė prašo nepamiršti vardų: mūsų mirusių kaimų knyga“. 2019 metais drauge su Etninės kultūros globos taryba, Lietuvių kalbos institutu, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu LGD teikė paraišką įgaliotoms institucijoms įsipareigodama būti šios gyvos ir klestinčios tradicijos, mūsų tautos tapatybės ženklų saugotoja.
Iškilmės, kurių metų vertybių teikėjams ir saugotojams bus įteikti sertifikatai, vyks Vilniaus rotušėje kovo 13 d. 17 val.
Iškilmingame renginyje Rotušėje naujai į sąvadą sugulusias dešimt vertybių pristatys šių tradicijų saugotojai – asmenys, šeimos, bendruomenės, institucijos. Nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą šiemet papildė dar 9 iš kartos į kartą perduodamos ir išsaugotos tradicijos: drevinė bitininkystė Varėnos krašte, Kuršių marių burvalčių vėtrungių gamyba, Lietuvos karaimų vestuvių tradicija, Mažosios Lietuvos delmonai, pirčių lankymo tradicija, Rasos šventė Kernavėje, Velykų būgno mušimo tradicija Aukštaitijoje, totorių vestuvių pyrago čiakčiako tradicija, vietovardžių atminties ir vartojimo tradicija, Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija.
Vietovardžiai – viena iš žodinės tradicijos formų – nuo seno buvo ir yra žmogaus susikalbėjimo su žeme, kraštovaizdžiu, ryšio su namais, tėviške, gimtąja šalimi išraiška. Suteikdami vardus net mažiausiam žemės lopinėliui, perduodami juos iš kartos į kartą, žmonės išsaugojo atmintį apie mūsų dvasinį ir materialųjį pasaulį – geografines, geologines kraštovaizdžio savybes, augaliją ir gyvūniją, gyventojų socialinį statusą, veiklas, būdą, pasaulėžiūrą, prabaltų, baltų genčių, lietuvių tautos istoriją. Jie tampriai susiję su tautosakos, mitologijos paveldu – vardo kilmę pagrindžiančiomis sakmėmis, padavimais, tikėjimais, papročiais. Vietovardžiai „sugėrė“ įvairialypę daugiaprasmę informaciją, jie liudija mūsų tautos kūrybingumą, teikia tapatybės ir tęstinumo pojūtį tiek vietos bendruomenėms, tiek visai tautai.
Lietuviški (baltiški) vietovardžiai vartojami visoje Lietuvoje, nedidelėse lietuvių gyvenamose teritorijose Šiaurės Rytų Lenkijoje, Baltarusijoje, Latvijoje. Dauguma mus pasiekusių vietovardžių – pirmiausia vandenvardžiai, nemažai gyvenamųjų vietų, geografinių objektų vardų – yra labai seni, jų vartojimo tradicija nenutrūko, tačiau jų vartosenai, nykimui didžiulę įtaką darė įvairios okupacijos – carinės Rusijos, Lenkijos Vilniaus krašte, ypač sovietinė. Nacionalizavus žemę ir įgyvendinus melioracijos planą buvo sunaikinta tūkstančiai kaimų ir viensėdžių, jų vardai išbraukti iš registrų, gyvosios vartosenos ir atminties. Šiandien vis svarbiau susigrąžinti išnykusius vietovardžius, juos įpaminklinti ne tik atminimo ženklais, žemėlapiais, bet ir jų vardais pavadinant naujas gyvenvietes, įvairias žmonių bendrijas, įmones, asmenis ir pan.
Pagrindiniai vietovardžių atminties ir vartojimo tradicijos saugotojai yra daugybė vietos bendruomenių, neretai iš naujo susibūrusių dėl siekio juos išsaugoti, joms talkina lituanistai, geografai, istorikai, etnologai, tautosakininkai, prisideda valstybės, kultūros, mokslo institucijos, žiniasklaida, žinios apie vietovardžius perduodamos per švietimo įstaigas, neformalųjį ugdymą, turizmo veiklas, leidinius, virtualias duomenų bazes ir t. t. Visuomenės susidomėjimas vietovardžiais, jų išsaugojimo reikšmės suvokimas ypač išaugo 2019 m. paskelbus Vietovardžių metais.
Nematerialus kultūros paveldas – gyvas, klestintis, perduodamas iš kartos į kartą, teikiantis žmogui taip reikalingą tapatybės jausmą – visada užėmė svarbią vietą visuomenės gyvenime: nuo visuotinai į kraują įaugusių tradicijų iki mažų bendruomenių nuoširdžiai puoselėjamų papročių, kuriais jos dosniai dalijasi su visais, norinčiais pažinti ir patirti mūsų folklorą, liaudies meną ir amatus, ūkines veiklas, pasaulėžiūrą, net savitus bruožus išlaikiusius žmonių charakterius.
Šiandien Nacionaliniame sąvade – 32 vertybės, priskaičiuojant ir 3, esančias UNESCO Reprezentatyviajame nematerialaus kultūros paveldo sąraše – kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje, lietuvių polifonines dainas – sutartines, Dainų ir šokių švenčių tradiciją Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.
Sąvado valdytojas – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras.
© Lietuvos geografų draugijos ir Lietuvos kultūros centro informacija