Geografijos personalijų datos PROFESORIUS ALFONSAS BASALYKAS
1924 m. kovo 28 d. Balainių eiguvoje (Varėnos rajone) eigulio šeimoje gimė būsimasis geografas prof. Alfonsas Basalykas – Lietuvos reljefo, kraštovaizdžio tyrimų ir kraštotvarkos pradininkas (1924 – 1986).
1947 m. baigęs geografijos mokslus Vilniaus universitete, pasiliko ten dirbti, išvertė fundamentaliuosius veikalus – prancūzo E. Martono „Fizinės geografijos pagrindus“ (1948), ruso S. Kalesniko „Bendrosios geografijos pagrindus“(1950).
Svarbiausi prof. A. Basalyko moksliniai darbai – geomorfologijos srityje. Žemės paviršiaus gilus pažinimas gulė į daugumos jo ateities darbų pamatus. 1953 m. jis apgynė kandidatinę disertaciją „Nemuno upyno slėniai Lietuvos TSR ribose (slėnių sistemos geomorfologinė analizė)“, vėliau, panaudojant reljefo hipsometrijos analizę, sudarė šalies reljefo morfogenetinę charakteristiką, papildė Lietuvos geomorfologinį žemėlapį.
A. Basalyko rūpesčiu pasirodė Lietuvos geografijos klasika tapę darbai: 1958 m. – Lietuvos TSR fizinės geografijos I-sis tomas (sudarytojas, redaktorius, atskirų skyrių autorius), 1959 m. pažymėtas Lietuvos valstybine premija, o 1965 m. – „Lietuvos TSR fizinė geografija“ II tomas (fiziniai geografiniai rajonai). Šiame veikale pirmą kartą Lietuva buvo labai detaliai išnagrinėta, suskirstyta fiziniais geografiniais rajonais ir tipologiniais teritorijos kompleksais, remiantis geologiniais ir geomorfologiniais tyrimais aprašyti tarprajoniniai ryšiai ir paleogeografinė šalies teritorijos raida. Ši knyga buvo 1966 m. apgintos habilituoto geografijos daktaro disertacijos pagrindas.
Profesoriui A. Basalykui priklauso tipologinių teritorijos vienetų (sudėtingėjimo kryptimi) – „facijos, apyrubės, vietovaizdžiai ir žemėvaizdžiai“ – terminų sekos autorystė. Iki šiol naudojamasi jo įvestu metodu – koduoti kraštovaizdžio arealų savybes didžiųjų ir mažųjų raidžių ir skaičių kodais.
Tuometinė detali Lietuvos kraštovaizdžio analizė buvo atlikta lauko tyrimų pagrindu. Nepaprasto darbštumo profesorius įrodė geografų studentų lauko praktikų būtinybę, kūrė metodikas. Iki šiol su dėmesiu analizuojamos nepaprastai vaizdžios profesoriaus ranka atliktos kraštovaizdžio 3D blok-schemos, naudojamasi jo sukurta landšaftinio profilio sudarymo schema ir kt.
Brandus mokslininkas, geografijos habilituotas daktaras nuo 1966 m. aktyviai gilinosi į žmogaus ir gamtos sąveiką, tyrė jos padarinius, suformulavo kultūrinio kraštovaizdžio sampratą, naują kraštovaizdžio interpretacijos koncepciją, pavadinta geografine kraštotvarka, determinuota kraštotvarka. Profesoriaus manymu, pažinimas turi baigtis prognozavimu ir kraštotvarkiniu projektavimu. Šias idėjas atspindėjo 1977 m. pasirodžiusi jo knyga „Lietuvos TSR kraštovaizdis“, už kurią paskirta antroji Lietuvos valstybinė premija. Šioje gausiai paties autoriaus iliustruotoje knygoje jis ne tik aprašo Lietuvos kraštovaizdžio įvairovę (gamtinius intrazoninius kraštovaizdžius – žemėvaizdžius), tačiau ir aptaria tuometines kraštotvarkos problemas bei siūlo jų sprendimo kelius taikyti prie žemėvaizdžio tipo. A. Basalyko su mokiniais atlikti landšaftotyros darbai buvo svarbūs ne tik tuometinėje Tarybų Sąjungoje, bet ir Europoje – jo sudaryta kraštovaizdžio polistruktūriškumo schema įtraukta į atitinkamas mokymo metodikas Vokietijoje.
Jis buvo kompleksinių teritorijos tyrimų ir geoekologinių tyrimų pradininkas, pirmasis organizatorius. Su kitais autoriais jis įnešė svarų indėlį į Lietuvos Mokslų akademijos Geografijos skyriuje rengtą darbą „Kompleksinės LTSR gamtos apsaugos schemos iki 2000 m. ūkio intensyvinimo sąlygomis“ (1984). Šis pirmasis strateginis nacionalinis planavimo dokumentas, patvirtintas 1988 m., atspindėjo kylantį pasididžiavimą savo kraštu, inspiravusį ir Nepriklausomybės sąjūdį. Šio darbo kertinės nuostatos vedė prie nepriklausomoje Lietuvoje suformuotų gamtinio karkaso, saugomų teritorijų sistemos ir kitų šiandienos aplinkosaugos koncepcijų.
Profesorius Alfonsas Basalykas parašė 5 knygas ir daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių. Viena žymiausių populiaresnių jo knygų – „Žemė – žmonijos buveinė“ (1985) – visiems suprantamai kalbėjo apie įvairiausius besivystančio vientiso mokslo apie Žemę aspektus.
A. Basalykas ženkliai nusipelnė geografijos studijoms Vilniaus universitete. Nuo 1968 m. iki mirties jis vadovavo Fizinės geografijos ir kartografijos katedrai, skaitė bendrosios geografijos, regioninės geomorfologijos, landšaftotyros, Lietuvos geografijos, paleogeografijos, o geologams - paleontologijos kursus.
1967 – 1986 m. buvo Lietuvos geografų draugijos Prezidentu, redagavo mokslinius žurnalus „Geografijos metraštis“, „Geologija ir geografija“.
Daugiau sužinokite J. Miliaus ir R. Prapiestienės sudarytoje prisiminimų knygoje „Geografas profesorius Alfonsas Basalykas“, VU, 2005; taip pat – VU CHGF geografijos ir kraštotvarkos katedros tinklalapyje http://www.gkk.gf.vu.lt/apie-mus/personalijos/27-prof-a-basalykas